Žeimių g. 6, Jonava LT-55149

(8-349) 51 870

rastine@jmm.lt

Liudvikui van Bethovenui – 250

Ko gero, pasaulyje nėra nė vieno, kad ir visai prasto pianisto, kuris šiaip ne taip baigęs muzikos mokyklą, nebūtų bandęs paskambinti pirmųjų aštuonių  Liudviko van Bethoveno „Mėnesienos“ sonatos taktų, nė nenujausdamas, kokia drama slypi už kiekvienos šio kūrinio natos.

Viena. Gatve eina keistokai atrodantis žmogus, jį net galima palaikyti pamišeliu. Susitaršiusių plaukų kupeta, nerūpestingai parištas kaklaraištis, platūs žingsniai. Kartkaitėmis jis sustoja ir pradeda skeryčiotis, tarsi diriguodamas, paskui išsitraukia iš kišenės blonknotą su pieštuku ir kažką karštligiškai rašo… Praeiviai pagarbiai jam duoda kelią – Europos muzikos sostinės gyventojai žino, kad duoda kelią genijui…

Liudvikas van Bethovenas gimė Bonoje 1770 metais. Tėvai – Johanas van Bethovenas, motina Magdalena Keverich van Bethoven. Gimimo diena  laikoma gruodžio 16 d., nes žinoma, kad krikšto data – gruodžio 17d., tuo metu naujagimiai būdavo krikštijami dieną po gimimo.

Vaikystės metai jam buvo sunkiausi.  Jo tėvas  (dvaro kapelos dainininkas) – despotas, storžievis, pastebėjęs nepaprastą sūnaus talentą, nutarė jį užauginti muzikantu. Nuo ketverių metų Liudvikas nuo ryto iki vakaro sedėdavo prie klavesino, skambindamas nesibaigiančius pratimus, perrašinėdamas partitūras. Aštuonerių – pradėjo užsidirbti gyvenimui koncertuodamas. Iki 12 metų jis išmoko griežti smuiku ir groti vargonais, tačiau meilės iš tėvų nesulaukė…  todėl būdavo amžinai paniūręs, nedraugiškas ir užsidaręs.

Bet likimas vis dėlto įteikė jam dovaną : būsimo kompozitoriaus gyvenime pasirodė Kristianas Gotlobas Nefė, rūmų vargoninikas, išmintingas ir geras globėjas. Būtent jis ugdė berniuko estetinį jausmą, mokė jį pažinti gamtą, suprasti meną, gyvenimo paslaptis. Liudvikas  mokėsi senųjų kalbų, filosofijos literatūros, etikos.

 

Paklausykime Liudviko van Bethoveno pjesės fortepijonui „Švilpikas“.

Ją mums paskambins 1 klasės mokinė  Simona Jefimenkaitė ir 4 klasės mokinė Ugnė Butkevičiūtė.  Mokytoja Roma Balienė.

 

 

Būdamas 17 metų L. Bethovenas palieka gimtąją Boną ir vyksta  į Vieną. Šis miestas visam laikui užkariavo genijaus širdį. Jis čia tikėjosi susitikti su Volfgangu Amadėjumi Mocartu. Ar du didieji kompozitoriai susitiko – tiksliai nežinoma. Tačiau V. A. Mocartui priskiriami tokie žodžiai apie L. Bethoveną: „Atkreipkite į jį dėmesį, jis visus privers  kalbėti apie save“.

Vienoje L. Van Bethovenas sužinojo, kad sunkiai susirgo jo mama, ir išskubėjo namo. Greitai mama mirė nuo tuberkuliozės, o tėvas ėmė dar daugiau gerti. Liudvikas faktiškai liko šeimos galva, atsakingas už dviejų jaunesnių brolių likimą, ir buvo priverstas dar penkerius metus likti Bonoje. Bet į Vieną grįžo.  Sekmės sulaukė ne iškart.  Jis daug ir atkakliai mokėsi,  jo mokytojais buvo Jozefas Haidnas ir Antonijus Sajeri.

 

Vienoje L. van Bethovenas debiutavo  būdamas 25–erių. Jis atliko savo kūrybos koncertą fortepijonui. Šis koncertas tapo jo triumfo pradžia – jis koncertavo didikų rūmuose, susipažino su aristokratijos atstovais ir tuomet atsirado mecenatų, kurie jį rėmė pinigais. L. van Bethovenui nereikėjo ieškoti kokios nors tarnybos, todėl jis  ir toliau galėjo kurti muziką, koncertuoti.

Apie 1796 metus, būdamas 26 – šerių, L. van Bethovenas pradėjo kursti. Jis rašė draugams apie simptomus ir sunkumus, su kuriais susiduria tiek profesinėje veikloje, tiek kasdieniniame gyvenime: „Pasaulis nuo manęs sprunka“, – su kartėliu sakydavo jis. Laikui bėgant, jo klausa tiek susilpnėjo, kad po Devintosios simfonijos premjeros jis turėjo atsisukti, kad matytų, kaip audringai ploja žiūrovai. Nieko negirdėdamas jis verkė…

Kurtumas netrukdė L. Van Bethovenui kurti muzikos, tačiau jam buvo vis sunkiau koncertuoti. 1814 metų rugsėjį prasidėjo nepaliaujamomis šventėmis išgarsėjęs Vienos kongresas, sutraukęs į miestą visos Europos karūnuotas personas ir aristokratijos viršūnes. Tai buvo Bethoveno šlovės ir gyvenimo gerovės aukščiausiojo pakilimo taškas. Tačiau jam skiriamas dėmesys buvo prieštaringas –  Vienoje  iki mirties  jis buvo garbinamas kaip gyvas klasikas ir didžiausias epochos kompozitorius, bet jo muzika nebuvo per daug domimasi. 1814 m. lapkričio 29 dieną įvyko kone sėkmingiausias pasirodymas Bethoveno gyvenime – perpildytoje salėje buvo Austrijos ir Rusijos imperatorės, Prūsijos karalius ir beveik visi Vienos kongrese dalyvavę kunigaikščiai, orkestre grojo žymiausi Vienos muzikantai ir vėl buvo atliekama VII simfonija… Sėkmė buvo stulbinama. Tuoj pat buvo paskelbti du papildomi koncertai. 1815 m. sausio 25 dieną Rusijos imperatorės gimtadienio proga surengtame koncerte Bethovenas paskutinį kartą viešai skambino fortepijonu. O koncertai buvo pagrindinis Bethoveno pragyvenimo šaltinis…

 

Paklausykime  Liudviko van Bethoveno „Turkų maršo“ iš uvertiūros „Atėnų griuvėsiai“.

Jį mums atliks 5 klasės mokinės Ugnė Leonavičiūtė – mokytoja Daina Suslavičienė ir Luknė Brazlauskaitė – mokytoja Roma Balienė.

 

Būdamas 50-ies jis visai apkurto. Galiausiai tai jį privedė prie minčių apie savižudybę.  Jo  asmeninis gyvenimas taip pat buvo sudėtingas – kompozitorius niekad nevedė, tačiau žavėjosi jam nepasiekiamomis moterimis, dažnai pykdavosi su giminėmis, jo elgesys su kitais žmonėmis pasižymėjo nesutarimais… Šie L. van Bethoveno bruožai atsispindi ir jo kūryboje.

  1. Bethovenas išplėtojo, patobulino sonatos formą, kurią perėmė iš J. Haidno ir V. A. Mocarto (pirmosios trys Bethoveno sonatos netgi dedikuotos Haidnui). Jis jau kūrė tikrai fortepijones sonatas. Jis pats buvo fortepijono virtuozas. Sonata – jo mylimiausias žanras, Bethovenas netgi improvizuodavo dažniausiai sonatos formoje. Stebina labai platus meninių vaizdų ir nuotaikų spektras, atskleistas 32-ose jo sonatose – nuo švelnios pastoralinės iki iškilmingos patetikos, nuo lyrinės išpažinties iki herojinio šlovinimo, nuo filosofinės minties gelmių iki liaudies šokio, nuo tragedijos iki pokšto.

Dabar skambės dviejų Betoveno sonatų pimosios dalys.

Sonatos numeris 25 pirmą dalį  atliks 7 klasės mokinė Aistė Benokraitytė. Mokytoja Rasa Rinkevičiūtė.

 

 

Sonatos numeris 5 op. 10 pirmą dalį paskambins 9 klasės mokinė Julija Rockina. Mokytoja Birutė Kumpikienė.

 

  1. van Bethovenas vystė ir simfonijas – vietoje keturių dalių jis pasirinko daug laisvesnę formą. Liudvikas van Bethovenas padėjo pamatus romantizmo epochai.
  2. van Bethoveno kūryba skirstoma į tris laikotarpius. Pirmąjame laikotarpyje kompozitorius ieškojo savo kūrybinio braižo – parašo 6 styginius kvartetus, 10 sonatų fortepijonui, 3 koncertus fortepijonui ir dvi simfonijas. Antrąjame – Bethovenas suformuoja savo stilių – parašo 6 simfonijas, muziką Gėtės dramai „Egmontas“, uvertiūrą „Koriolanas“, operą „Fidelius“ ir t.t.

Trečiasis laikotarpis prasideda, kai L. van Bethoveno kūryboje atšiaurumą keičia mąslumas – sukuriamos penkios sonatos fortepijonui,  devintoji simfonija, styginių kvartetai …

Paprastai vertinama, kad L. van Bethovenas sukūrė 9 simfonijas, 11 uvertiūrų, muzikos kūrinių teatro pastatymams, 32 sonatas fortepijonui, 5 sonatas violončelei ir fortepijonui, 10 sonatų smuikui ir fortepijonui, 16 styginių kvartetų, koncertą smuikui su orkestru, 9 fortepijoninius trio, taip pat variacijų ciklus fortepijonui, oratoriją, operą, dvejas mišias įvairias arijas, dainas.

 

Skambės L. van Bethoveno Ave Maria

Ją mums atliks Ignas Ščesnulevičius – vokalas

Arminas Suchovas – fortepijonas

Mokytojos Rima Daugelienė ir Ela Vladimirskaja.

 

 

L. van Bethoveno kūrybai būdingi kontrastai, kartais jis darmatiškas, kartais žaismingas. Paklausykime kompozitoriaus trijų bagatelių. Bagatelė – tai trumpas kūrinys, pjesė, paprastai skirta fortepijonui. Šis terminas pradėtas naudoti 18 amžiuje. Bagatelė – prancūziškai – niekutis.

 

Trys Liudviko van Bethoveno bagateles mums paskambins

8 klasės mokinė Kamilė Palekauskaitė.

Mokytoja Birutė Kumpikienė.

 

 

Liudvikas van Bethovenas maksimaliai išnaudojo tų laikų muzikos priemones. Kompozitorius savo kūriniuose  atskledė trapiausius jausmus.

Bėgdamas nuo miesto šurmulio Bethovenas dažnai apsistodavo Vienos priemesčiuose. „Palaiminta miško ramybė“ rašė jis apie tokius pabėgimus. Šeštąją iš devynių savo simfonijų kompozitorius dedikavo gamtai – ji vadinasi „Pastoralinė“. Dažnai kurdamas muziką garsus gamtos mylėtojas įsivaizdavo peizažus ir žmogaus sąlytį su gamta.

 

Dabar skambės Liudviko van Bethoveno daina. Ją mums atliks:

Rita Novikaitė – mecosopranas

Akompanuoja Julija Rockina.

Mokytoja Ela Vladimirskaja.

 

 

Sakoma, kad tikras įkvėpimas aplanko tik tuos, kas patyrė tikrų kančių. Kančių L. van Bethoveno gyvenime buvo nemažai. Ar ne todėl jo muzika dieviškai graži, kupina tokios degančios aistros, tokios galios, kad klausantis jos neįmanoma likti abejingam. Genijus nepaliko įpėdinių, nors visą gyvenimą svajojo apie tikrą šeimą. Apie moterį, kuri taps jo mūza ir įkvėpimu. Beje, apie galimybe būti tikrai laimingam nelabai tikėjo, užtat tikėjo muzika. „Muzika yra aukščiau už visus išminties ir filosofijos apreiškimus“, – kartodavo jis ir pridurdavo: „Už tai, kas esu, turiu dėkoti tik sau“.

Norėdami pagerbti L. van Bethoveną,  kompozitoriai jam dedikuodavo kūrinius .

 

Dabar skambės Franco Kreislerio (austrų kilmės amerikiečių smuikininko ir kompozitoriaus) Rondino L. van Bethoveno tema. Jį atliks 5 klasės mokinė Smiltė Puidokė.

Mokytoja Laimutė Bliujienė, koncertmeisterė Diana Žemaitė.

 

 

Liudvikas van Bethovenas mirė Vienoje, kaip manoma nuo kepenų ligos arba apsinuodijimo švinu. Pasakojama, kad jo  laidotuvėse dalyvavo apie 20 000 žmonių. Uždarytos mokyklos, iš tarnybos paleisti kareiviai, kad visi galėtų dalyvauti didžiojo kompozitoriaus laidotuvėse.

1972 metais Europos taryba paskelbė „Odę džiaugsmui“, finalinę Liudviko van Bethoveno Devintos simfonijos dalį, oficialiu ES himnu. Visgi choro atliekamą finalą teko gerokai sutrumpinti.

Skirtingai nuo originalo, modifikuotoje versijoje neliko teksto – taip buvo padaryta atsižvelgiant į Europos sąjungos daugiakalbiškumą. Be žodžių kalbant vien tik universaliąja muzikos kalba, „Odė džiaugsmui“ išreiškia svarbiausias sąjungos vertybes – laisvę, taiką ir solidarumą.

 

Muzikinės popietės pabaigoje skambės L. van Bethoveno fortepijoninis trio. Jį atliks 12 klasės ugdytiniai:

Laisvyda Leckutė – smuiko instrumentas

Vaiva Sodaitytė – violončelė

Arminas Suchovas –  fortepijonas

Mokytoja Daiva Stulgytė.

 

 

Comments are closed.